1925 m. Popiežius Pijus XI įveda naują liturginę Kristaus Karaliaus iškilmę. Manoma, kad šis popiežiaus pasirinkimas buvo neatsitiktinis tuo metu, kai Europoje ir visame pasaulyje lyg gaivalas kilo diktatorių banga. Tai buvo tiesiog troškimas priminti šio pasaulio galingiesiems apie karalių, kuris neturi sau lygių nei žemėje, nei danguje.
Milijonai žmonių žūsta pilietiniuose ir pasauliniuose karuose. Koncentracijų stovyklų kančios, žiaurumo ir nužmoginimo mastai nepralenkiami tiek Stalino, tiek Hitlerio pavergtuose kraštuose. Žmonija ieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus. Bet kuri diktatūra siūlo greitą ir patogų gyvenimo klausimų sprendimo būdą. Bet ar išties žmonija nuo to tampa laimingesnė, kai milijonų žmonių likimai sprendžiami vienu pieštuko brūkštelėjimu – keletą paverčiant draugais, o milijonus priešais?
Taigi kas tas Karalius, pasirodęs toks svarbus XX a. vidurio neramiame pasaulyje?
Tai Jėzus Kristus, kurio sostas grubus rankų darbo kryžius, ant kurio Jis siaubingai kentėjo ir numirė visiškame apleidime. Priešingai karaliams, pas kuriuos einama su baime ir viltimi ko nors niekingo prašyti, Jėzus savo kančios viršūnėje išjuokiamas, iš Jo išsityčiojama. Ir čia tarp visos pasaulio tamsos ir mūsų Karaliaus kančios šviesoje išnyra nusikaltėlis, kuriam greit prigyja gerojo nusikaltėlio vardas. Jo prašymas tik vienas: ne vienadienis stebuklas, laikinas gyvybės išsaugojimas, bet amžino gyvenimo viltis – būti kartu su Jėzumi ir kančios valandoje, ir amžinybėje.
Ši viena iš gražiausių maldų, kurias kada nors yra sudėję nusikaltėliai, ir šiandien skamba jautriai, prasmingai ir viltingai: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
